šerys

šerỹs sm. (4) 1. N, K, Sut, Lz, Pv, Ggr stambus, standus kiaulės ar šerno plaukas: Šeriai R. Šeriaĩ kiaulės šepečius daryti Plšk. Šepetys iš šerių̃ padarytas Lnt. Kiaulė tura didelius gaurus ir šeriùs, šeriaĩ yr par pat nugarai Krg. Kiaulės anksčiau buvo prastos, tai šeriaĩ buvo dideli ir tankūs Dgp. Nebekoks kiauliokas – šeriaĩ pasišiaušę Sdk. Gražumas linų nuo šerių̃ (priklauso nuo šepečio šerių kokybės šukuojant) Kvr. Nebįmano ką bevežti, groba ir kiaulei šerius pešti Šts. Verdančiu vandeniu apipili paršą, tuoj šeriaĩ numunka Rm. Nuniro [paršui] visi šeriaĩ Bsg. Suėdėt kiaulę, kiaulę su šeriaĩs JV756. Paršus pašutindavo, ir maukias šeriùkai Lel. Dabar kiaulių šereliùkai plonučiukai Ėr. ^ Pastatė zūbus kai kiaulė šerius Mž337. Kaip šeriaĩ plaukai, net stati stovi Klt. Berniokas kai šerỹs paspūtęs, jau laukia močios Klt. Teip baisu pasdarė, kad plaukai atsistojo kaip kiaulės šeriaĩ Dgč. Esi kiaulės utėlė ir eik gult į šeriùs (kernojimas) Lkš. Kiaulė pro šerius bezda (dūminė pirkia) S.Dauk. Ne jautis, o su ragais, žviegimo daug, o šerių nė vieno (puodšakės) Pnd. ║ sing. col.: Iš šẽrio šepečiai pasiūta Grv. ║ kailio akuotas: Stambesni plaukai vadinami šeriais rš. Pūkai žvėrį šildo, o šeriai saugo pūkus, kad tie nesušlaptų sp. ║ Rdd ašutas: Saulė buvo juoda kaip maišas šerių (ašutinis maišas) BtApr6,12. 2. šiurkštus, standus plaukas: Išpešė vieną šerį iš barzdos BsPIII61. Panarinęs galvą, trina kumščiu žandą, ir neskusti barzdos šeriai čeža lyg ražiena V.Bub. Aukštyn sušukuoti šeriukai rš. ^ Vely šerỹs ne ką snarglys Dkš. ║ NdŽ gyvaplaukis: Tik išdygo šeriai po nosim, ir tuoj visi idiotai! rš. ║ prk. prasta, kieta žolė: Te tai, žinai, vištai neturia ko palesyt – apie Skapiškį kokių šerẽlių auga Slm. 3. sing. col. SD¹178, SD361, M, NdŽ ketera: Rainas katinas, pašokęs ant malkos, šerį papūtęs, uodegą pastatė prieš rudį Žem. Šuo šẽrį stato, kela Kv. Šuva širdytas, šẽrį pastatė Dv. 4. sing. kailio, plaukų spalva, plaukas: Koks atjos bernelis, koks žirgo šerẽlis (d.) Pin. 5. gyvūnų snukio, ūsų plaukas: Banginio šerỹs NdŽ. 6. peleko dyglys: Ešerys, tas par vis sunkiausia skust – šeriaĩ ant nugaros aštrūs, duria Brž. 7. SD¹26, SD46, Lex67, CII196 dervasiūlis. 8. sing. ataudų siūlas su ašutu: Ataudams šẽrį pačios susiverpa Vkš. 9. sing. col. augalo plaukeliai: Sėklinyčia ta pirmiausiai yra užklota šepšiu, šeriu P. 10. Jn(Tv), NdŽ sąmatas. 11. J.Jabl(Ln), BŽ47, NdŽ kraigas, šelmuo. 12. Sml, Jnšk, Vb linų guba, krūvelė: Tris šeriùs sustatėm po kapą pėdų Slm. Tik spėjom linus sudėt šeriñ, ir pradėjo lyt Antz. Labai geri linai buvo, šerỹs prie šẽrio PnmR. Linus krauna šeriuosna žemyn galvom Kp. 13. Pbr sustatytų miežių ar avižų pėdų eilutė: Miežiai sustatyti šeriaĩs Ppl. Miežius ar avižas statydavom šerẽliais Brž. 14. Jnšk pirmoji javų eilė šalinėje, kraunama varpomis aukštyn: Pirmutinę rugių eilę šeriù sukraukit Ob. Gerai sustatyk šẽrį, kad prėslas neišvirstų Kvr.

◊ prieš šẽrį braũkti (glóstyti) NdŽ, DŽ¹ prieštarauti, neįtikti, pykinti.

šeriaĩ (šerẽliai Ds) áuga Zr apie sergantį trachoma. šẽrį nuglóstyti (paglóstyti Sml) pyktį nuramdyti, prisigerinti įsiteikiant: Iš karto kad uždūko, purkš purkš, o Marcė pripuolė, nuglóstė šẽrį – i vėl gerai Sml.

šẽrį kélti (pakélti)

1. didžiuotis: Ans nekel šerį, neatskirus, nedidžiuojas J.

2. priešintis, ožiuotis: Du metu iššėrė [žentą], i pakė́lė šẽrį Krš.

šẽrį (šeriùs) statýti (pastatýti)

1. didžiuotis, puikuotis, pūstis, šiauštis: Ir jis šerį stato Krkl. Daba tokią žlibelę turu, i tatai ana šẽrį pastãto Lkv.

2. piktai, užsispyrus priešintis, ožiuotis: Pastatýs šẽrį – a su tokia susišnekėsi! Krš. Kol da jauna buvau, šẽrį stačiáu, o daba gyvenam kaip du balandžiai Jdr. Ko dabar į Kupiškį? – pastatė šerius tėvas J.Balt. Vienas prieš kitą šokinėja. Kaip katinai šerį stato, akis braižosi, purkštauja Žem.

šerỹs stãtosi (pasistãtė)

1. auga puikybė: Pasirodo, kad aš labai pageidautina. Man pradeda kažkaip malonu darytis, šerys statytis I.Simon.

2. pikta pasidarė: Visiems ant jo šerys pasistatė kaip katinams prieš šunį Žem.

šẽrį įsùkti LTIII460(Tvr) iškrėsti kiaulystę.

šẽrį šiáušti (pašiáušti)

1. didžiuotis, puikuotis: Išponėjai, dėl to ir šerį šiauši V.Myk-Put.

2. priešintis, piktai rodyti nepasitenkinimą: Jeigu tavo dalis tokia, tai ir nešiaušk šerio, nes vis tiek nieko nepaknisi rš. Vaikšto pašiáušęs šẽrį – i tas negerai, i tas, i žiūri tik, prie ko prisikabint Sml.